Vietovė

Karklė – etnografinis kaimas Klaipėdos rajone, Pajūrio regioniniame parke, 5 km į šiaurę nuo Girulių, prie Baltijos jūros.
Čia yra etnokultūrinis parkas, informacinė ekspozicija apie gintaro istoriją, vaikų poilsiavietė, paplūdimiai, išlikusios senos sodybos, kuršių kapinės. Kaimo pietvakariuose nusidriekia unikali molinga jūros pakrantės atodanga, garsusis Olando kepurės skardis (24 m virš jūros).

Istorija

Vietovė minima nuo 1253 metų. Šiandien kaimas vadinamas Karklė. Šis vietovardis imtas vartoti po II pasaulinio karo. Iki XX amžiaus pirmos pusės vokiškuose šaltiniuose kaimas vadintas Karkelbeck, kartais Karkelbeek, vietiniai gyventojai vadino Karkelbeke (toks pavadinimas užfiksuotas 1908 m.). 1923-1938 m. kaimas vadintas Karklininkais. Vietovardis Karkelbeck reiškia “karklais apaugusią vietą prie upelio”. 1540 m. duomenimis Karklėje gyveno apie 330 gyventojų. Tai buvo viena didžiausių gyvenviečių krašte. XIX amžiaus viduryje, prijungus atskirus vienkiemius ir žemės sklypus, susiformavo Karklininkų kaimas, kuris prasidėjo nuo Olando kepurės kalno ir tęsėsi iki Nemirsetos – iš viso apie 9 km. Tai buvo pats ilgiausias kaimas Klaipėdos krašte. Sodybos buvo išsidėstę išilgai jūros kranto, kad kiekvienas kiemas turėtų atskirą priėjimą prie jūros. Nuo 1778 m. kaime veikė pradinė mokykla. Ilgainiui vienos mokyklos kaimui ėmė neužtekti; XX amžiuje Karklėje jau buvo įsikūrusios 3 pradinės mokyklos, veikė 2 karčemos-viešbučiai, 1910 m. pastatyta bažnyčia. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje kaimo viduryje buvo pastatyta gelbėjimo stotis. 1926 m. kaime gyveno 841 gyventojas, kaimas užėmė 1296 ha. teritoriją. 1954 m. kaimo dalis į šiaurę nuo Rikinės upelio atiteko kariškiams. Senosios sodybos buvo sunaikintos.

Olando kepurė

Prieš 10 – 15 tūkstančių metų Lietuvos pajūryje stūksojęs ledynas atsitraukdamas suformavo moreninį gūbrį. Jo auksčiausia viršūnė pajūryje vadinama Olando kepure. Tai 24 m. virš jūros iškilęs kalnas, nuolat ardomas bangų mūšos. Nuo tokio aukščio atsiveria puiki jūros panorama.

Olando kepurė – 24,4 m aukščio skardis arba klifas Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros pakrantėje, Pajūrio regioniniame parke, 2 km į šiaurę nuo Girulių, prie Karklės. Tai parabolinė kopa, supustyta ant moreninio gūbrio. Ši vieta yra intensyviai ardoma jūros. Palaipsniui iš morenos pagrindo išplaunami didesni ar mažesni rieduliai. Todėl taip vadinamame pliaže susikaupė riedulių sąnašynas. Ardant skardžio pagrindą, nuo Olando kepurės viršuje, dėl sunkio jėgos, formuojasi nuošliaužos.
Olando kepurė nuo seno buvo orientyras jūreiviams ir žvejams, čia atsiveria jūros vaizdas su stačiais krantais ir akmenuotais paplūdimiais. Nuo skardžio patogu stebėti virš jūros skrendančius paukščius.

Olando kepurė. Trumpa istorija

„Olando kepurė – siauras Baltijos jūros kranto ruožas, kur aukštas ir status kranto skardis kone remiasi į jūrą.

Skardžio aukštis siekia nuo 9 iki 16 metrų, o kiek tolėliau nuo kranto žemės paviršius pakyla net iki 24 metrų virš jūros lygio. Keliolikos metrų aukščio tankus medynas ant kranto sudaro žalumos kuorą, iškylantį virš balsvo smėlio. Tuo kranto orientyru nuo seno pasikliaudavo praplaukiančių laivų vairininkai ir vietiniai žvejai.
Itin vaizdingas ledynmečio riedulynas molingoje jūros pakrantėje.

„Olando kepurės“ pavadinimas žemėlapiuose ir locijose oficialiai buvo įteisintas 1818 metais, tačiau istorijos ir kartografijos šaltiniai leidžia teigti, kad šis pavadinimas tarp jūrininkų vartotas kur kas anksčiau.
„Olando kepurės“ pavadinimo kilmė aiškinama labai paprastai – kranto kontūras savo forma priminė olandiškąją kepurę. Kiti klaipėdiškiai prisimena paplitusį pasakojimą, kad prieš daugelį metų ties šia vieta buvo išmesta ant kranto mėlyna su raudonu pomponu, olandų jūreivio kepurė, ir nuo to karto vietovei prigijo šis pavadinimas.

Olando kepurės pavadinimą 1818 metais valstybės patarėjas inžinierius C.Wutzke oficialiai įteisino žemėlapiuose ir locijose.
Atkreiptinas dėmesys ir į kitus istorinius faktus, kitaip aiškinančius šio pavadinimo kilmę.

XVI a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį Europą draskė religiniai karai. Nemažai olandų, naujosios religijos – protestantizmo– šalininkų, apsigyveno Prūsijoje, kai kurie pasiekė ir Klaipėdą.

1540 metais olandas Hermanas von Bombell įsigijo keturis sklypus mieste ir dvarelį Turlako kaime (vėliau – Tauralaukio dvaras). Dvaro valdos driekėsi plačiame pajūrio ruože nuo Olando kepurės iki šiaurinės Klaipėdos miesto ribos. Prie Kuršių marių į šiaurę nuo tuometinės Vitės jis įkurdino keletą žvejų šeimų. Naujoji gyvenvietė pradėta vadinti jo vardu – Bomelio Vite; dvarui taip pat prigijo Bomelio pavadinimas.
Be jo, Klaipėdoje dar įsikūrė keletas olandų pirklių ir laivininkų. 1607 metais atvykę olandų meistrai ir dailidės davė pradžią Klaipėdos laivų statykloms.

Greičiausiai olandų pirkliai bei laivininkai ir yra pavadinimo „Olando kepurė“ autoriai.
Olando kepurė buvo reikšmingas kaip natūralus, besiplėtojančiai laivybai reikalingas kranto navigacijos ženklas, žymintis įplaukimo į Klaipėdos uostą pradžią bei pavojingą, akmenuotą pakrantės ruožą, prie kurio suduždavo nemažai laivų. Pavojingi akmenys slypėjo už kelių šimtų metrų nuo kranto. Pavojingiausi akmenys, kurių vietą gerai žinojo vietiniai žvejai, buvo vadinami Žambiu ir Žambuku.

Kaip kranto orientyras Olando kepurė tarnavo ir Klaipėdos apylinkių žvejams, kurie XI-XVIII a. buvo įsikūrę Nemirsetos-Karklininkų ruože.“

Zita Genienė
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja

Karklė – vienintelis žvejų kaimelis Lietuvoje ant jūros kranto

Šiuo metu tikrų žvejų čia liko tik keletas, kaimas tapo turtingų miestiečių gyvenimo vieta. Keliuku važiuojame iki pat Karklės. Karklėje Žvejo sodyboje ar užeigoje “Žiogelis” galima pasistiprinti ir nuspręsti, ar vykti toliau, ar sukti atgalios. Tačiau Karklėje verta aplankyti Olando kepurės kalną. Tereikia pavažiuoti nuo ženklo žyminčio Karklės pabaigą kokius 200m. ir sukti į mišką jūros link. Čia į jūrą žvelgsite nuo 20 metrų aukščio kalno skardžio. Šalia kelio yra įrengtas didelis stendas su visa informacija apie šį kalną, bei čia įsteigtą Olando kepurės kraštovaizdžio draustinį. Keliukas vedantis nuo stendo link jūros atsiremia į laiptus, kuriais galima saugiai nusileisti link jūros.

Prie Olando kepurės kalno įrengtas ekologinis gamtos pažinimo takas Litorina. Pajūrio regioninio parko direkcija remiama PHARE SPF išleido ir lankstinuką apie šią unikalią vietovę. Jį gauti arba susipažinti su šiuo taku galima užeigoje “Žiogelis”. (Čia jums savininkas Vilmantas paaiškins kaip atrasti pažintinį taką, Olando kepurės kalną, gausite informacinės medžiagos ir apie parko gamtą). Šis takas yra įrengtas unikaliame miške, kurį pasodino XX a pr. Klaipėdos miesto pirklių gildija. Čia auga mūsų kraštui visai nebūdingi medžiai – bukai, kėniai, maumedžiai, platanalapiai klevai. Juos atpažinsite pagal šalia įrengtas informacines lenteles. Takas markiruotas dažais, įrengtos informacinės rodyklės.

KUKULIŠKIŲ IR KARKLĖS KIEMŲ ŠNEKTOS ŽODYNĖLIS

(parengė B. Aleknavičius)
Bėsai – žmonės, gyvenantys už Priekulės
Brangvynis – degtinė
Bagotyrius – turtuolis
Bambažolės – jonažolės ir kitos vaistažolės, užpiltos degtine
Bonė – traukinys
Čėsnė – vaišės
Dimžiukas – kišenė
Germėlė – morka
Kiaulikis – kankorėžis
Kleidė – suknelė
Kurpiai – batai
Lichnišmalis – ženklas jūroje su žibintu
Meškinis – spiritas su medumi
Nuotryna – dilgėlė
Ožinis – pietryčių vėjas
Pyva – alus (Kai nėra brangvynio, gerai ir pyva)
Pūcė – pelėda
Slapta jūra – jūra, kurioje pučia nepastovios krypties vėjas
Šmanta – grietinė
Varškis – dešra
Žekės – kojinės
Žuvėdų žemė – Švedija